Moto: “Tai divļus na nebo…” (Ukraiņu dziesma)

***

Kad es par putnu sevi iedomājos,
Tad viegli augšup plīvoju.
No spārnu sajūtas, kas ceļ un nes,
Kā brīnumainā sapnī dzīvoju.

Kad es par putnu sevi iedomājos,
Tad smagi savā augšupceļā cīnos,
Par katru spārnu vēzienu, par katru debess mirkli
Kad putnā sevi atdzīvinu.

Un kad no iedomām jau atbrīvojies esmu –
Par putnu būt – pie zemes atkal ploku,
Tik viegli uzplīvojis debesīs,
Tik smagi apmetis šo – putnam piederības loku. 

Vēl atmiņā tās gaisa strāvas strāvo,
Kas tādā vieglumā kā sapnis seko līdz.
Vēl spārnu tulznas smeldzam jūtu,
Kā piepūlē viss putna trauslais augums trīc.

Par putnu būt – aizvien vēl alkas tirda,
No zemes atrauties, no cilvēkzemes šīs.
Kaut sapnī uzplīvot, kaut uzcīnīties smagi,
Bet pabūt putnu debesīs.

Iš ciklo ” PAUKŠČIAI”

Vertė/atdzejojusi Skirmantė Černiauskaitė

Moto:
”Tai divlus na nebo”
(Ukrainiečių giesmė)

***

Kai save paukščiu matau ,
Lengvai plazdu aukštyn .
Jausdamas sparnus, kurie kelia ir neša,
Stebuklingam sapne gyvenu. 

Kai save paukščiu matau ,
savam  kely kovoju sunkiai,        
Už kiekvieno sparno mostą, už kiekvieną   debesėlį
Kol paukštyje save atgaivinu.

Ir kai  nuo noro – būt paukščiu –
Atitrūkstu- atgal i žemę sugrįžtu,  
Taip lengvai sklendęs danguje,
Taip sunkiai  įsikūręs šioje – paukščiams  
Priklausančioje erdvėje.

Dar atminty tos  jausmo srovės  teka,
Kurios tokį lengvumą kaip sapnas seka.
Dar sparnų skausmingas nuospaudas juntu,
Kai besistengiant paukščio gležnas kūnas virpa.

Paukščiu pabūt- dar vis kankina geidulys,
Nuo žemės atsiplėšt, nuo žmonių buveinės šios.
Nors sapne suplevėsuot,  kovojant sunkiai,
Pabūt  paukščiu dedesyse.

_________________________

Ikviens, kuram ir vēlme dalīties savās emocijās, aicināts rakstīt un sūtīt savus darbus uz e-pastu [email protected].